Kaip netinginiauti savaitgaliais

AtostogosPo ilgos darbo savaitės, ir dar gana dažnai audringo penktadienio vakaro, daugeliui dvi savaitgalio dienos tebūna tingus drybsojimas lovoje. Turint omenyje, kad ta pati dauguma dažniausiai nemėgsta savo darbo, tai laiko tikram gyvenimui jie tarsi neskiria iš viso. Juk miegas tai ne gyvenimas. O jei vienintelis gyvenimo džiaugsmas jums yra tos kelios valandos penktadienio vakarą bare, tuomet tai tikrai liūdna. Savaitgalius galima išnaudoti kur kas įdomiau ir prasmingiau. Pavyzdžiui – keliauti. Susirasti pigius lėktuvų bilietus, užsisakyti pigiausius hostelius, ir vietoj sąskaitos už penktadienio kokteilius aplankyti Belfastą, Bilundą, Londoną ar Paryžių.

Ir taip kai kurie tikrai gyvena. Tiesa, trumpos savaitgalinės kelionės taip pat vargina. Oro uostai ir miesto transportas jau kur nors nuskridus nėra jokia romantika. Tai vieta, kur geriausia, ką gali nuveikti – paskaityti gerą knygą. Idealu, jei pavyksta pamiegoti. Tad nieko keisto, jog net ir užkietėję keliautojai, uždirbantys pakankamai, kad taip skraidyti galėtų kiekvieną savaitgalį, toli gražu ne kas savaitę skubu aplankyti dar nematyto ar jau labai pamėgto Europos miesto. Vienas tokių galėtų būti Bilundas, gali tai būti ir Belfastas, o gal Italijos pietuose esantis Baris Italija. Šilta, saulėta, gražu. Kodėl gi nepaįvairinus nykaus lietuviško sausio.

Tai, kad nors du pusdieniai praleisti Italijos pietuose sukurs visiškai kitokią savaitgalio nuotaiką, turbūt nė nereikia sakyti. Su kuo galime palyginti? Su miegojimu šeštadienį iki kokios antros valandos dienos, tuomet vangių vėlyvų pusryčių ir likusios dienos praleidimo prie kompiuterio. Sekmadienis jau kiek tai žvalesnis, tad jis pašvenčiamas namų tvarkymuisi, maisto gaminimui ir gal net pusvalandžio pasivaikščiojimui. Tumet kitoje pusėje yra Baris, pietų Italijos miestas, su senamiesčiu, su jūra, su saule, su kita kultūra ir naujomis patirtimis. Turbūt daug dvejonių šioje vietojo kaip ir negali būti.

O ką, jei uždirbate ne tiek ir daug, ir tokios kelionės jums atrodo toli gražu ne pigios? Skaičiuokite ir planuokite. Meskite rūkyti. Neikite alaus į barą. Iš viso, negerkite alaus ir neikite į barą. Galų gale uždirbkite daugiau. Juk jūsų laukia Italijos Baris. Sekite bilietų kainas ir skristkite labai pigiai. Netingėkite nuo oro uosto iki miesto ateiti pėsčiomis. Nakvokite paplūdimyje. Būdų sutaupyti tikrai daug. Viskas, ko jums reikia, tai tikras noras. Tuomet atsiras ir priemonių.

Kada važinėsime naujais automobiliais

AutomobilisAutomobilių parko amžius Lietuvoje maždaug dvigubai viršija Europos vidurkį. Jei statistinis vokietis ar prancūzas vairuoja septynerių metų amžiaus automobilį, tai lietuvis sėdi už penkioliktus – šešioliktus metus skaičiuojančio automobilio vairo. Tokio amžiaus automobiliai neišvengiamai yra ir mažiau saugūs, nesvarbu, ar tai Toyota – http://toyota-modeliai.eu/, ar limuzinas. Tai puikiai atsispindi ir kitoje statistikoje – jau patyrus autoįvykį jame lietuviai žūsta dvigubai dažniau nei europiečiai. Ir didele dalima dėl automobilių saugumo.

Tačiau automobilio amžius turi ir kur kas daugiau sąsajų ne tik saugumas. Tai ir ekonomiškumas, ir tarša anglies dvideginiu bei kitomis dujomis, ir, galiausiai, dizainas bei komfortas. Turbūt retas mūsų rinktųsi geriau vairuoti seną nei dvigubai naujesnį automobilį. Nors, tiesą pasakius, galbūt senesnė Toyota turės ir gerokai daugiau privalumų prieš keliais metais naujesnį prancūzų ar italų gamybos kokį nors automobilio modelis. Tačiau tai jau – diskusijų klausimas.

Tad kada gi važinėsime naujesniais automobiliais? Vėl pasitelkę statistiką šioje vietoje galime ir pasidžiaugti. Lietuvoje parduodama vis daugiau naujų automobilių, didėja lizingo sutarčių skaičius, didėja ir tiesioginiai pirkimai. Deja, seni automobiliai dažniausiai niekur nedingsta. Jie parduodami vaikams, pasiliekami važinėjimui blogais keliais į kaimą ar panašiai. Taigi gaunasi, jog net atsinaujinę automobilį senojo neutilizuojame – Lietuvos keliuose jis vienaip ar kitaip lieka. Tą puikiai įrodo ir vis didėjantis registruotų automobilių skaičius Lietuvoje. Tai, savaime suprantama, net ir didėjant naujų automobilių pardavimams neleidžia pakelti automobilių parko amžiaus vidurkiui.

Įprasta manyti, jog automobilis turi kainuoti apie šešių  mėnesių atlyginimą. Ir vis dar retam lietuviui to pakanka naujam automobiliui įsigyti. Na, su prancuziškais ar itališkais mažyliais gal ir įmanoma, bet net mažuosius Toyota Aygo ar IQ įpirkti be lizingo paslaugų tikrai sudėtinga. Tad belieka tikėtis, jog ateityje uždirbsime dar daugiau, algų vidurkis artės prie europinio, o mūsų gatvėse važinės naujesnį, ekonomiškesni, ekologiškesni, ir, svarbiausia, gerokai saugesni automobiliai. Tikėtia, jog ir laimingesni jš savininkai.

Tačiau kol kas Lietuvoje vyrauja jau Europoje gerokai panaudotų automobilių pardavimai. Įprastai ieškoma maždaug dešimties metų amžiaus Lietuvoje dar nenaudoto automobilio. Ar tai jau minėtas Toyota Aygo, ar koks kitas lietuvių labiau mėgstamas modelis – ne taip svarbu. Tokio amžiaus automobilis neretai panaudojamas penkis ar šešis metus ir perleidžiamas neturtingesnei visuomenės daliai – paprastai jauniems vairuotojams. Šie jį dar panaudoja, kol automobilis pasiekia kokių dvidešimt metų amžių ir patampa nebenaudojimas dėl daugybės įvairiausių gedimų. O štai europiečiai jau dešimties metų automobilius parduoda į tokias šalis kaip Lietuva ar Latvija. Tikėkimės, jog prie to judame ir mes.